Pradžia >> Šivananda joga >> Jogos Mokytojai >>
Svamis Šivananda (1887 – 1963)
Jo misija – tarnauti žmonijai
Svamis Šivananda (1887–1963) buvo vienas didžių Indijos jogos meistrų. Gyvenime jis sėkmingai veikė dviejose plotmėse: kaip geras gydytojas ir kaip jogas, išminčius. Dirbdamas tarnavo kitiems: „Bet koks darbas, padėjęs išgydyti žmogų ar sumažinti jo kančias, suteikdavo man didžiulį džiaugsmą.“ Tarnystė jam buvo „meilės išraiška“. Pradėjęs dirbti Indijoje gydytoju, vėliau išvyko į Malaiziją, kur tūkstančiai indų darbininkų gyveno labai sunkiomis sąlygomis. Būdamas vietinės ligoninės vadovu, daugybę laiko skirdavo gydyti vargšams, kuriems jo pagalbos labiausiai reikėjo. Jis ne tik veltui suteikdavo vargšams būtiną medicininę pagalbą, bet ir išsiųsdamas namo įduodavo pakankamai kišenpinigių, kompensuojančių per ligą prarastą uždarbį.
Ilgalaikio džiaugsmo paieškos
Jaunojo gydytojo galvoje visą laiką sukosi mintis apie „aukštesnįjį gyvenimo pašaukimą“. Jis nuolatos ieškojo aukštesnės prigimties netrikdomo džiaugsmo ir ramybės, kurių neteikė trumpalaikiai iliuziniai gyvenimo malonumai. Gyvenime sutiktų žmonių patiriamos fizinės ir dvasinės kančios jam kėlė gilų liūdesį. Vedantos mokymai po truputėlį padėjo suvokti tikrąjį gyvenimo tikslą. Jį apėmė giliausias troškimas eiti išminčių keliu ir padėti žmonėms, gydant ne tik fizinį kūną kaip iki tol, bet ir protą. Nusprendęs savo gyvenimą visą paskirti jogai, jis atsižadėjo pasaulio ir daug mėnesių praleido kaip klajojantis vienuolis, be skatiko kišenėje, Himalajų vienumoje, ieškodamas savo kelio. Ten intensyviai praktikavo jogą, meditavo ir pasiekė nušvitimą.
Sintezės joga
Rišikeše, savo įkurtame ašrame „Dieviško gyvenimo draugija“ (Divine Life Society), Svamis Šivananda mokė jogos, apimančios visas žinomas jogos sistemas. Šia sintezės joga remiasi visos šiuolaikinės jogos praktikos Vakaruose. Rišikeše Svamis Šivananda išugdė daugybę iškilių mokinių, kurie puikiai pasitarnavo, kad klasikinė joga išsaugotų savo gerą vardą visame pasaulyje. 1957 m. jis pasakė vienam iš savo artimiausių mokinių Svamiui Višnudevanandai: „Vyk į Vakarus. Žmonės laukia“, – ir su šiais žodžiais išsiuntė jį pirmiausia į Ameriką, o vėliau ir į Europą skleisti jogos mokymą.
Didžiausia dovana – žinojimas
Rašymas tapo dar viena Svamio Šivanandos misija. Rašymas suteikė galimybę duoti žmonėms ilgalaikės naudos. Svamio tikslas buvo paskleisti kuo daugiau dvasinių žinių. Visų didžiausia dovana Svamiui Šivanandai buvo žinojimo dovana. Spausdinimo presas jam buvo daug svarbesnis už sakyklą, nes išgirsti žodžiai greit pasimiršta, tik rašytinis žodis išlieka ilgai. Šią savo misiją jis vykdė iki pat gyvenimo pabaigos ir išleido per 200 knygų visais jogos aspektais.
Mokiniai visame pasaulyje
Visas knygas Svamis Šivananda parašė anglų kalba, kad pasiektų kuo platesnį ratą žmonių visame pasaulyje. Be to, jis reguliariai susirašinėjo su šimtais po visą pasaulį pasklidusių savo jogos mokinių, ieškančių Svamio Šivanandos atsakymų į klausimus ir prašančių patarimo. Šitaip Svamis Šivananda iš kuklaus namelio ant Gangos kranto Himalajuose skleidė dieviško žinojimo šviesą į visas keturias pasaulio šalis.
Nemari minčių galia
Svamis Šivananda, didis dvidešimtojo amžiaus išminčius, gyvas ir šiandien. Jis gyvena savo knygose, mokiniuose, juo alsuoja centrų ir ašramų aplinka. Svamis Šivananda buvo karalius tarp žmonių, brangakmenis tarp šventųjų. Tarnystė ir meilė buvo jo ginklai, kuriais jis užkariavo žmonių širdis. Svamis Šivananda neatrado naujos religijos, nesukūrė naujų etikos ar moralės taisyklių. Bet jis padėjo hinduistams tapti geresniais hinduistais, krikščionims – geresniais krikščionimis, musulmonams – geresniais musulmonais. Neišsenkama Svamio Šivanandos tvirtybe buvo persmelktos jo mintys, jo žodžiai ir darbai. Jis pats buvo dieviškoji tiesos, tyrumo, meilės ir tarnystės galia.